Kuo mums svarbi ši diena?
Kasmet gegužės septintąją sugrįžtame į 1864–1904 metus – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, carinės Rusijos siautėjimo metus, kai pirmiausia buvo suvaržyti kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Tai vienas iš juodžiausių mūsų tautos istorijos laikotarpių. Spaudos draudimas pristabdė mūsų kalbos ir tautinės kultūros raidą, švietimo plitimą, skatino liaudies tamsumą ir prietarus. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas koriku. Jis stengėsi Lietuvoje viską surusinti: mokyklas, įstaigas, net bažnyčią. Visose mokyklose imta dėstyti tik rusiškai. Ir maldaknygės turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis. Lietuvių kalba buvo uždrausta, imta bausti visus, kurie išdrįsdavo viešai kalbėti lietuviškai. Įsakyta vartoti tik „graždanką“ – visi lietuviški tekstai turėjo būti spausdinami rusiškomis raidėmis. Prasidėjo didysis nutautinimo darbas. Visais įmanomais būdais ir priemonėmis.
Tačiau iš tamsos visada prasiveržia šviesa. Mokyklų surusinimas ir stačiakinimas išgąsdino valstiečius, ir jie ėmė nebeleisti savo vaikų į tokias valdiškas mokyklas. Ėmėsi mokyti namie patys arba pradėjo steigti slaptas mokyklėles. Jose buvo mokoma gimtąja kalba skaityti ir rašyti, skaičiuoti, katekizmo, istorijos, geografijos. Mokydavo tėvų samdomas mokytojas – daraktorius. Tai buvo protestas prieš carinę priespaudą. Smurtas visada didina priešiškumą, telkia žmones kovai dėl šventų tautos teisių. Ir lietuviai ėmėsi kovos: per mokslą, šviesą, spausdintą žodį, per lietuvių kalbos saugojimą ir puoselėjimą. Vienintelė lietuvių tauta pasaulyje turi tokį unikalų reiškinį – knygnešystę. Šis žodis tiesiogiai net neišverčiamas į kitas kalbas. Imta rūpintis tautinio lietuviško laikraščio išleidimu. Pirmiausia buvo išleista „Aušra“, vėliau – „Varpas“. Tautos švietimas, tautinių jausmų žadinimas, lietuviško žodžio plitimas buvo ta varomoji jėga, kuri kiekvienam lietuviui buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis, patvirtinimas, kad tik taip galima laimėti kovą prieš brutaliai brukamą nutautinimą. Per spaudos draudimo laikotarpį caro valdžia už draudžiamos literatūros spausdinimą, platinimą, gabenimą, laikymą ar skaitymą nubaudė daugiau kaip du tūkstančius žmonių, daugiausia knygnešių. Ir tai nesustabdė lietuvių. Tautinio atgimimo veikėjai, inteligentija atkakliai stojo į kovą dėl gimtosios kalbos teisių. „Stipriausias pamatas tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba“, – sakė mūsų himno autorius Vincas Kudirka.
Caro valdžia buvo bejėgė, suprato, kad „...nebeužtvenksi upės bėgimo“. 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas spaudos draudimas. Taip buvo tarsi pripažinta, kad nedidelė tauta per 40 metų laimėjo savo kovą prieš tamsą, žeminimą, pavergimą, stojo ginti tai, kas tautą daro didžią.
Kas mus stiprina šiandien? Stiprina daugelis dalykų, nes lietuvių kalba yra paskelbta valstybine kalba, ją saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, gina Valstybinės kalbos įstatymas. Ar to užtenka? Atsakykime sąžiningai patys sau, nes bene svarbiausias dalykas – suvokimas, kad kalba pirmiausia yra namai. Namuose esi savas, artimas. „Būti namie, vadinasi, suprasti ir būti suprantamam. Namai turi ir atskirų kalbos niuansų, vardų, kreipinių, turi kitur nevartojamos intonacijos. Tėvynė, jungiama ir kalbinio bendrumo, yra plačiausio turinio namai“ (Viktorija Daujotytė). Grįždami iš tolimiausių užsienių, iš visokiausių klajonių ir paieškų, išgirdę savą šneką, savą kalbą, pasijuntame stipresni ir saugesni. Tai prigimtis. Saugokime ir puoselėkime, tausokime savo tautystės namus – kalbą, savo dvasinę Tėvynę.
Rima Nainienė, Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
