ŠIRVINTŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko tarptautinė konferencija „Valstybinės kalbos politika: įžvalgos ir gairės“. Šios konferencijos rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, talkino Prancūzų institutas Lietuvoje, – sukvietė plačią auditoriją bendram pokalbiui apie valstybinės kalbos reikšmę globaliame pasaulyje, apie numatomas parengti 2015–2020 metų valstybinės lietuvių kalbos politikos gaires, apie latvių, estų, prancūzų, danų ir kitų šiaurės šalių kalbų politikos patirtį. Konferencijoje buvo kalbėta apie dabarties ir ateities lietuvių kalbos problemas ir lūkesčius, pasidalinta įžvalgomis, ko mes visi tikimės iš kalbos ir ko kalbai reikia iš mūsų, atliepiant politikos, verslo, švietimo ir mokslo raidos keliamus poreikius. Ši konferencija buvo tarsi startas gairių rengimo pradžiai. Konferencijoje dalyvavo politikos, mokslo, švietimo atstovai, savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Visi pranešimai buvo įdomūs, aktualūs, verčiantys mąstyti, lyginti, susitelkti, dirbti. Šiandienos gyvenimas yra labai spartus, kintantis, įvairialypis ir vis dažniau kyla mintis, ar lietuvių kalba turi ateitį. Kalba priklauso mums, ji gyva, nes kalba yra viena iš valstybingumo ženklų, pilietinio ir kultūrinio tapatumo požymis. Vadinasi, kalba turi ateitį. Tačiau turime susitelkti, kad kalba, kaip ir kiekvienas valstybingumo įrankis, gebėtų reaguoti į pokyčius tą pačią akimirką. Labai svarbus vaidmuo tenka šeimai, mokyklai, universitetui. Mokymo priemonės ir būdai turėtų būti patrauklūs, paveikūs ir suprantami, reikia kelti mokymo lygį. Visos visuomenės uždavinys – kad lietuvių kalba ir toliau būtų vartojama aukščiausiu lygiu kaip oficialioji kalba Europos Sąjungos institucijose. Labai džiugu, kad pilietiškas jaunimas suvokia valstybinės kalbos reikšmę valstybingumui, kad iš aukščiausios valdžios, politikų, žiniasklaidos tikisi prestižinės kalbos, tikisi pavyzdžio. Taip ugdomas kalbos elitas. Labiausiai tikimasi politikų dėmesio: savo žodžiu, protu, autoritetu lietuvių kalbai kuriamos palankios aplinkos. Politikai turėtų padėti auginti kalbą. Valstybės tarnautojų kalba turi būti pavyzdinė – tai lemia ir jų požiūrį į nacionalinę politiką, į vertybes. Pasitikėjimas tauta ir valstybe atsispindi kalboje. Kalba neatsiejama nuo valstybės kultūros. Europos Sąjungos institucijos pabrėžia, kad valstybių kalbos yra labai svarbi kultūros dalis. Tačiau lietuvių kalbai yra iškilę ir nemažų grėsmių: vis dažniau tenka išgirsti, skaityti, kad lietuvių kalba yra sunki, kad reikia lengvinti gramatikos taisykles (tarsi kitos kalbos taisyklių neturėtų!), kad nežodinga, pernelyg reglamentuota kalba neleidžia laisvai kurti, išreikšti save ir pan. Anglų kalba yra prieinamesnė, paveikesnė, suprantamesnė, ypač informacinėse technologijose. Mokslo kalba taip pat kelia nemažai problemų – savo noru tiksliųjų mokslų specialistai teigia, kad mokslo kalba yra anglų kalba. Verslo atstovai labai lengvai pasiduoda anglų kalbos įtakai, neva angliški užrašai, įmonės pavadinimas atneš didesnį pelną. Taip vaikomasi mados, paviršutiniškai ir neįžvalgiai žiūrima į nacionalines vertybes. Vyrauja labai ydinga, dar mokyklos suole įdiegta mintis, kad taisyklinga kalba yra tik kalbininkų reikalas. Jei tokia mintis užaugina kartų kartas, todėl nieko nuostabaus, kad kalbininkai (dažniausiai žiniasklaidoje) tapatinami su prievaizdais, kenkėjais, darkytojais, o kartais net prasčiokiškai iškeikiami. Deja, neįsigilinama, kad ne kalbininkai kuria kalbą, ją kuriame visi ir atsakome už ją visi. Didelį poveikį formuojant kalbos įvaizdį daro žiniasklaida ir dažnai išreikšdama neigiamą požiūrį į valstybinės kalbos dalykus suformuoja tokią pačią visuomenės nuomonę. Labai lengva pasityčioti, pasišaipyti, iškraipyti ir tuo padengti žinių ir vertybių stoką, neišprusimą, nepagarbą. Kita didelė problema – emigracija. Dėl šios priežasties bene labiausiai kenčia lietuvių kalba, ji skursta, nyksta. Emigrantų vaikai savo gimtosios kalbos dažnai jau ir nemoka arba ji tampa buitine. Vis tik norisi tikėti, kad sutelkus 4 pagrindines jėgas – valstybės valdžios ir valdymo institucijas, mokyklą (čia dedami kalbos vartojimo pagrindai ir pamatai), žiniasklaidą (ji dažniausiai formuoja visuomenės požiūrį į kalbos dalykus), kalbos mokslo ir priežiūros institucijų veiklą – bus vienijama visuomenė, užtikrintas saugesnis ir tvirtesnis valstybinės kalbos vartojimas visose viešojo gyvenimo srityse. Žvelgiant į ateitį, labai svarbu nepamiršti ir kalbos paveldo bei tarmių. Nors kalba nuolat kinta, tačiau ji turi ir savo dėsnius, kurie negali keistis kintant sparčiam gyvenimui.

Rengiant valstybinės lietuvių kalbos gaires, labai svarbi yra Baltijos šalių patirtis. Estai ir latviai turi valstybinės kalbos politikos gaires. Latvių ir estų kalbos yra valstybinės, statusas įtvirtintas Konstitucijose. Tačiau abi šalys, kaip ir Lietuva, susirūpinusios dėl spartėjančios anglų kalbos neigiamos įtakos mokslo kalbai, verslui, žiniasklaidai.

Įdomi ir turtinga Prancūzijos patirtis. Sukurta prancūzų kalbos vartojimo politika. Nustatyta ir yra neginčijama, kad šios šalies vyriausybinės institucijos, savivaldybės turi vartoti tik prancūzų kalbą, valstybės tarnautojai privalo kalbėti prancūziškai ir jų kalba turi būti pavyzdinė. Sukurta teisinė bazė, nustatanti valstybinės kalbos vartojimą. Prancūzija, kaip ir visos šalys, susiduria su globalizacijos problemomis, anglų kalbos poveikiu visoms gyvenimo sritims, ypač verslui, mokslui, jaunimo kalbai, tačiau prancūzai supranta, kad prancūzų kalba turi atsilaikyti prieš globalizaciją ir tam telkiamos valstybinės ir visuomenės pajėgos.

Danų kalba nėra įteisinta Konstitucijoje kaip valstybinė kalba. Klausantis pranešimo susidarė nuomonė, jog danams tai yra savaime suprantamas dalykas. Visose Šiaurės šalyse – Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje – teisės aktai dėl valstybinių kalbų vartojimo yra panašūs, visos valstybės aktyviai bendradarbiauja, veikia Šiaurės šalių taryba. Šiose šalyse yra ir kiek kitoks požiūris į anglų kalbos vartojimą. Pastaruoju metu labai suaktyvėjo domėjimasis gimtąja kalba, ypač rūpinamasi mirštančiomis Šiaurės šalių kalbomis (pvz., samių), vis labiau suvokiama, kad anglų kalbos vartojimas universitetuose nėra mokymo ir mokymosi kokybės dalykas.

Turime daug ir nuosekliai dirbti, kad valstybinė lietuvių kalba atsilaikytų prieš lietuvių kalbai kylančius pavojus ir iššūkius. Laimi tos valstybės, kurios savo kalbą sugeba sparčiai pritaikyti informacinėse technologijose. Šioje srityje mes atsiliekame, tačiau šis darbas yra labai svarbus ir jo atidėlioti negalima.

Rengiant valstybinės kalbos politikos gaires, labai svarbi yra specialistų, valstybinių institucijų, valdžios ir visuomenės nuomonė. Kviečiu visus prisidėti prie šio svarbaus darbo, kviečiu mąstyti, vertinti, siūlyti. Savo nuomonę, pasiūlymus galima siųsti raštu, el. paštu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (Gedimino pr. 60, LT-01110 Vilnius, arba vlkk@vlkk.lt), Širvintų r. savivaldybės administracijos Dokumentų valdymo ir vietinio ūkio sk. vyr. specialistei Rimai Nainienei (Vilniaus g. 61, Širvintos, arba rima. nainiene@sirvintos.lt). 

Rima Nainienė, Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)