Į mano rankas pakliuvo žaismingai, išradingai, linksmai iliustruota knygelė „Lįsk vabalo blauzdon!“ (V., 2004). Pasirodo, tai linksmi lietuviški keiksnojimai, kuriais mes galime paįvairinti savo šnekamąją kalbą: pajuokauti, šmaikščiai atsikirsti, gražiais lietuviškais nustebimo šūksniais (neįprasta mums šiandien) išreikšti savo nuostabą. Keiksmažodis gali būti tarsi kalbos druska, jei vartosime originalius, nepiktus, netgi šmaikščius lietuviškus keiksmus. Ši knygelė ir apskritai dabartinė keiksmažodžių gausa (deja, nelietuviškų) kasdienėje, ypač jaunimo, kalboje ir paskatino plačiau pasidomėti jų raiška, kilme, atspalviais.
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „keiksmažodis – keikiamas žodis“, o „keiktis – sakyti piktus, šiurkščius žodžius; vadinti piktais, šiurkščiais žodžiais, plūsti“. „Keiksmas – keikimas; plūstamas, koneveikiamas žodis“, „keikūnas – kas daug keikia, plūstasi, keiksnys“. Taigi galime teigti, kad keiksmažodis – dažnai staigi reakcija į tam tikrą situaciją, savotiškas emocinio krūvio sumažinimas. Psichologai teigia, kad keikūnai plūsdamiesi jaučiasi daugiau pasitikintys savimi, nori šitokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Jaunimo kalboje ypač apstu rusiškų keiksmažodžių, nes kai kurie girdėti lietuviški dažnai atrodo per švelnūs, netinkami esamai „svarbiai“ situacijai. Tačiau dažnai nesuprasdami rusiškų keiksmažodžių tikros reikšmės dėl rusų kalbos nemokėjimo, keiksmažodį vartoja kaip laisvės, drąsos, saviraiškos, pasipriešinimo ženklą.
Keiksmažodžiai gali būti vartojami skirtingais tikslais:
Lietuviai nebuvo keikūnai. Apie tai galime spręsti iš lietuvių tautosakos: užgaulūs žodžiai, patyčios, įžeidžiančios pravardės gali sužeisti labiau nei akmuo. Lietuviai buvo prietaringi žmonės, pagonybės laikais jie garbino daugybę dievų ir dievybių, o kad dievai būtų pamaloninti, aukodavo jiems aukas, kad žmonėms neužtrauktų nelaimių ir prakeiksmų. Nuo seno buvo manoma, kad keiksmažodžiai išsprūsdavo supykus. Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementų. Juose susipina senojo pagoniško tikėjimo liekanos ir krikščionybės įvaizdžiai. Vienur kreipiamasi į senąsias mitologijos būtybes: perkūną, laumes, raganas, kai kuriuos gyvulius. Kitur minimas velnias, pragaras ir pan. Lietuviai tikėjo magija, todėl ir prakeiksmais linkima: „kad tave perkūnas nutrenktų!“, „kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“ – tokie pikti linkėjimai be reikalo, lengvabūdiškai neištariami, nes žmogus tikėjo, kad linkėjimas tikrai keikiamajam pakenks. Vis tik didžiausią lietuviškų keiksmų pagrindą sudaro žodžiai: velnias, ragana, rupūžė, gyvatė, perkūnas, žaltys. Vaizdingesnieji keiksmai padeda geriau išreikšti besikeikiančiojo nuotaiką, sukeldami stipresnį įspūdį keikiamajam. Keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį. Patys pikčiausi lietuviški keiksmai yra vadinamieji prakeiksmai. Juose linkima kitam žmogui baisiausių dalykų: gėdingos mirties, amžinų kančių, baisių nelaimių. Pvz.: „Kad tave devyni velniai pagriebtų!“, „Kad tu pasikartum ant sausos šakos!“, „Kad tavo liežuvis burnoje neišsitektų!“, „Kad tave pirmas pavasario perkūnas užmuštų!“. Plūstamojo pobūdžio keiksmai yra santūresni. Jais nelinkima nieko lemtingo, netrokštama keršto, o tik išsakoma kitam žmogui neapykanta, pasipiktinimas. Tai yra piktas pravardžiavimas arba įkyrėjusio žmogaus varymas šalin, plūdimasis. Pvz.: „Tu rupūže rauplėta!“, „Tu žalčio išnara!“, „Tu gyvatės vaike!“, „Tu laume prakeikta!“, „Tu ragana raguota!“, „Tu sena ragana!“. Dar kitą keiksmų tipą sudaro nepikti linkėjimai, panaudojami prakeiksmų forma. Tokiuose keiksmuose linkimi dalykai yra visai nebaisūs – už tariamo rūstumo dažnai slepiasi šypsena. Pvz.: „Kad tave zuikis subadytų!“, „Kad tave dryži paraliai!“, „Kad tave naginė prarytų!“, „Kad tu šaukšte prigertum!“. Kartais atskiri keiksmų žodžiai pakeičiami kitais, panašiai skambančiais, tačiau nieko bendra neturinčiais su blogio linkėjimu, pvz.: „Kad tave per krūmus!“, „Šukos!“. Žmogui pyktelėjus ir užėjus norui nusikeikti, susigriebiama, tarsi sustojama pusiaukelėje. Piktas keiksmažodžio turinys paverčiamas juoku.
Šiandieninio gyvenimo realija yra tokia, kad necenzūrine kalba kalbantys jaunuoliai jau nieko nestebina. Tai priklauso ir nuo socialinės terpės, ir nuo išsilavinimo lygio, vidinės kultūros. Lietuviškų keiksmų retai beišgirsi, vyrauja „riebūs“ rusiški, dažnai susiję su lytiniais organais, lytiniais santykiais, nepadoriu elgesiu ir pan. Pastaruoju metu itin sparčiai plinta ir necenzūriniai angliški žodžiai, kadangi per televiziją, kitas informacines priemones jų vartojama tikrai nemažai. Tai lemia filmų, laidų ar žiniasklaidos priemonėse skelbiamų publikacijų temos, dažniausiai gvildenančios socialinių sluoksnių gyvenimo būdą, aplinką, charakterius. Tokiu būdu jaunam žmogui tarsi užprogramuojama tokia kalba kaip savaime suprantama, paprasta, kasdienė ir netgi būtina. Dažnai nesusimąstoma, kodėl, kokiu tikslu keiksmažodžiai vartojami. Tiesiog vos ne po kiekvieno žodžio įterpiamas keiksmažodis tampa „vaizdingos“ kalbos dalimi ir būtinybe.
Mano minėtoje knygelėje „Lįsk vabalo blauzdon!“ šmaikščiai pateikiama daugiau kaip pusė šimto senųjų prakeiksmų iškraipymų, nepiktų linkėjimų, šmaikščių atsikirtimų, blogo elgesio, būdo pajuokimų, nustebimo šūksnių. Nors knygelė skirta mokiniams (taip įvardija sudarytojas Gediminas Radvilas), tačiau ji tikrai sudomins ir studentą, ir kiekvieną skaitytoją.
Knygelėje surašytais keiksnojimais tarsi linkima negerų dalykų, bet iš tiesų juokaujama, reiškiamas nusistebėjimas ar net susižavėjimas. Pavartodami linksmus pajuokavimus, nepiktai pasijuokdami iš bendraamžių ydų ar įpročių, nepasmerksime, nesužeisime. Kokį tauškalių pavadindami „muilo puta“ ar nevykėlį – „sliekų puvėsiu“, sukelsime šypseną ar draugišką pasižodžiavimą. Knygelės sudarytojas teigia, kad vaikai, girdėdami suaugusiuosius rupūžiuojantis, bandė patys kurti švelnesnius ar juokingus variantus, pvz.: „Papūsk dyglei į rankovę!“, „Kad tave zuikis subadytų!“.
Lietuviams nuo seno buvo svarbus vaikų dorovinis auklėjimas. Nepraustaburnius, mėgėjus pasikeiksnoti tėvai, artimieji mokėjo sugėdinti, pabarti, švelniai paauklėti: „Ar ta pačia neplauta burna ir valgai?“, „Liežuvis kaip mazgotė“, „Jei keiksi – liežuvis sutins“ ir kt. Knygelė suskirstyta į skyrelius. Skyrelyje „Keiksmų iškraipymai, nepikti linkėjimai“ dažniausiai minimi gyvūnai, paukščiai, gamtos reiškiniai, skaičiai, pvz.: „Kad tave žvirbliai užkapotų!“, „Kad tave varnos sulestų!“, „Kad tave pelės papjautų!“, „Kad tave šalna!“, „Kad tave devyni!“ „Kad tu surūgtum!“
Išgirdus šitokius palinkėjimus, galima ir šmaikščiai atsikirsti: „Eik tu balų degint!“, „Eik šunų šukuot!“, „Papūsk gaidžiui į pūkus!“, „Lįsk tu vabalo blauzdon!“, „Slėpkis po lapais!“. Neištverdami nepasikeiksnoję ar norėdami savo nustebimą išreikšti kokiu nors šūksniu, galėtume savo kalbą paįvairinti ir taip: „Žalia rūta!“, „Rupūs miltai!“, „Po balų!“, „Po kelmų!“, „Po šimts gegučių!“, „Po šimts pypkių!“,„Po šimts kalakutų!“
Skyrelyje „Blogo elgesio, būdo, įpročių pajuokimai“ taip pat galima rasti įvairių vaizdingų, įdomių, šmaikščių pakeiksnojimų: „Ak tu, tabalo koše!“ (plepiui), „O tu, sapno ragaiši!“ (snaudaliui), „Eik tu, vėdarų mulki!“ (nemokšai), „Eik tu, slunki!“ (tinginiui), „O tu, liūno apuoke!“ (žiopliui), „Eik tu, amžina sloga!“ (įkyruoliui), „Eik tu, varlės kinka!“ (nenuoramai), „Eik tu, sliekų pavėsi!“ (nevykėliui), „Eik tu, ožio bamba!“ (pikčiurnai) ir kt.
Pavartę šią knygelę, galime spręsti, kad lietuviams niekada netrūko kūrybiškumo ir sąmojo. Tačiau keikūnas niekada nebus gerbiamas ir laikomas kultūringu žmogum. Viską reikia daryti su saiku ir vietoj.
Rima Nainienė, Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)
Literatūra:
„Lįsk vabalo blauzdon!“, V., 2004.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, V., 2000.
www.mokslai.lt „Lietuviški keiksmažodžiai“.
