Išlaikykime savąją kalbos gyvastį – širvintiškių patarmę

Spausdinti
 

           Lietuvių literatūros klasikas Antanas Baranauskas, kuris 1848–1849 m. tarnavo liokajumi mūsų krašte Gelvonuose, ir kaip vėliau pats prisipažino, kad būtent čia užsimezgė jo poezijos pirmieji daigai, jau žymiai vėliau rašė: „Kiekvienam lietuvinykui savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi vis gyva. Kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir mainos“. Taigi šiandien ir mes nors po mažą gurkšnelį galime paragauti to tarmių upelio versmės. Pasidžiaugti turime kuo – 2009 m. pabaigoje išleista knyga „Širvintiškių tekstai“ su kompaktine plokštele(+CD) iš serijos „Tarmių tekstynas“. Ją parengė Žaneta Markevičienė, Valdimantas Markevičius, Aurimas Markevičius, išleido Lietuvių kalbos institutas. Knygos ir kompaktinės plokštelės rengimą ir leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 metų programos lėšų. Serijos ,,Tarmių tekstynas“ knygos ir profesionaliai parengta tarmių medžiaga yra gera metodinė parama plėtojant regionines tarmių vartosenos tradicijas. Jos išsaugo ateities kartoms lietuvių kalbos tarmių garsinį vaizdą.

        Knyga „Širvintiškių tekstai“ mums svarbi švietėjišku, kalbiniu, istoriniu, kultūriniu požiūriu. Ji duoda nemažai medžiagos ne tik lituanistams, bet ir folkloristams, etnografams, etnologams, istorikams, tai puiki priemonė moksleiviams. Šioje trijų autorių parengtoje knygoje ir kompaktinėje plokštelėje pateikta vienos mažiausių lietuvių kalbos patarmių – širvintiškių – tekstų.

          Širvintų rajonas yra nedidelis, tačiau širvintiškių patarmė apima ne visą rajono teritoriją. Širvintiškių patarmė priklauso vakarinei rytų aukštaičių tarmės daliai. Patarmei priskiriami Čiobiškis, Gelvonai, Bagaslaviškis, Musninkai, Kernavė, Šešuolėliai, Širvintos, dalis Ukmergės rajono – Pabaiskas, Vidiškiai, Jonavos r. – Upninkai, Molėtų r. – Giedraičiai. Patarmė paplitusi nedidelėje teritorijoje, todėl ji beveik visa vienalytė, tik tose atkarpose, kur miškingos vietovės, patarmė šiek tiek pakitusi. Dalis XX amžiuje rytinių ir pietinių širvintiškių ploto gyventojų buvo suslavėję (ir dabar tebėra, tai lenkų, rusų kalbos įtaka), todėl dar ir dabar jų leksikoje pasitaiko vienas kitas slavizmas.

              Piečiausia jos dalis (Musninkai, Kernavė ir kt.) yra aplenkėjusi. Tarminė tradicija ten išlaikyta prastai – žmonės stengiasi kalbėti bendrine kalba, bet lenkiškas akcentas daugelio jų kalboje girdimas. Pačiose Širvintose taip pat jaučiamas tarmės lenkiškas akcentas, o ir dėl gyventojų migracijos patarmė ryškiai pakitusi.Patarmės ypatybių daugiausia išlaikyta apie Čiobiškį, Gelvonus, Bagaslaviškį. Šiaurinė Širvintų rajono dalis – Kiaukliai – kalba anykštėnų patarme.

            Širvintiškių patarmė nuskriausta istorijos. Kaip teigia knygos „Širvintiškių tekstai“ autoriai, širvintiškių patarmės istoriją sunku tirti, nes nė vienas XVI–XVII a. raštų ar kalbinių darbų autorius nebuvo kilęs iš šio ploto. Turimos tik septynios trumpos XVI a. Ukmergės teismų priesaikos ir viena 1704 metų priesaika, tačiau ir iš jų tik kai kurios turi rytų aukštaičių tarmės ypatybių. Pirmąją klasifikaciją, kurioje galima aptikti šiokių tokių žinių apie dabartinės širvintiškių patarmės teritoriją, pateikė Antanas Baranauskas. Rytų aukštaičiai širvintiškiai kaip atskira patarmė išskirti vėlai – 1964 m., o pati klasifikacija paskelbta spaudoje dar vėliau – 1966 m.Todėl mums knyga „Širvintiškių tekstai“ yra ypač svarbi ir brangi.

           Širvintiškiai tarminiu požiūriu dar vadinami žalininkais – nuo žodžio žolytė tarties žalyte. Gerai žinomas lietuvių rašytojas Ignas Šeinius-Jurkūnas, gimęs netoli Bagaslaviškio, Šeiniūnų kaime, jau vaikystėje pamilo šio krašto tarmę ir brangino ją visą gyvenimą. Vėliau, „išėjęs į žmones“, jis net mėgino įrodinėti, kad bendrinei lietuvių kalbai pagrindu geriau būtų tikusi Vilniaus krašto rytų aukštaičių (taigi ir širvintiškių) tarmė, nes suvalkiečių (pietinė vakarų aukštaičių) tarmė yra per „sausa ir apykietė“, joje „nedaug tėra skambėjimo, muzikalumo ir kolorito“. Rašytojo vaikystės bei jaunystės pergyvenimų knygos „Tėviškės padangėje“, išleistos 1938 m., pratarmėje rašoma, kad mes „dar per maža susirūpinę kalbos gražiausiu ir gyvybingiausiu požymiu ir drauge tvirčiausiu pamatu – muzikalumu, jos grynu ir ryškiu skambumu“. Ignas Šeinius su „dideliu pamėgimu“ vartoja savo gimtosios tarmės prielinksnį in ir priešdėlį in (Aš sėdėjau ir žiūrėjau in jį, o jis pro narvelį in mane. Labai indomu buvo žiūrėti, kaip mano sėjatė dygo). Rašytojas savo kūryboje vartoja ir tokius veiksmažodžius, kurie priesagose turi l, r: dirsterėja, kilsterėja, krūpterėja ir panašius. Tokie veiksmažodžiai Širvintų apylinkių senosios kartos žmonių kalboje yra dažni.

             Visi lietuvių tarmių tyrinėtojai Širvintų apylinkes skyrė ir skiria rytų aukštaičiams, kurie mišriuosius dvigarsius am, an, em, en ir vadinamuosius nosinius balsius ą, ę atitinkamai verčia um, un, im, in; u, i. Taigi žodžius kampas, langas, pempė, penki, kąsnelis, kęsti,, karvę taria kumpas, lungas, pimpe, pinki, kusnelis, kįst, karvi. Yra ir išimčių. Dvigarsiai am, an, em, en išlieka tokiose formose: šlampa, randa, semt, gyvent, pasent. Po sukietėjusio priebalsio l prieš balsį e tariama ladas vietoje ledas.

               Širvintiškių patarmė kirčiuoto žodžio kamieno balsius a ir e išlaiko sveikus, pvz.: ratas, geras. Šiauriniai kaimynai – Kiaukliai, Šešuoliai, Želva – vadinami anykštėnais, minėtus balsius verčia panašiais į o, ė: rotai, gėras. Gerai žinomas ir šią patarmę mėgdžiojantis posakis: rotai orklį vorgina. Koltas nekoltas – gausi su kolu per golvą ir būsi gotavas.

Širvintiškiai vietoj nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių y, į, ū, ų taria trumpuosius i ir u, pvz.: givulys, dumelis, duntis (dantys), gražus (gražūs), medi (medį). Trumpas balsis a tariamas ir vietoj nekirčiuoto balsio o ir dvibalsio uo: žadelis (žodelis), mata (mato), salalis (suolelis).

          Viena iš būdingiausių širvintiškių patarmės ypatybių – trumpojo galūnės balsio a neaiškus, tarsi sutamsintas, panašaus į rusų kalbos 6i tarimas: piršt6is (pirštais), vaik6is (vaikais). Ypač tai ryšku apie Gelvonus, Bagaslaviškį: rat6i (ratai), valg6i (valgai), tėv6i (tėvai- kreipinyje).

              Žodžio pradžios balsį e- širvintiškiai dažniausiai verčia a-, pvz. ažeras (ežeras), ašerys (ešerys), ait (eiti). Dėsningai j pridedamas prie žodžio pradžios ė, i, ie : jieda (ėda), jilgas (ilgas), jimt (imti), jieška (ieško).

             Daugelio linksniuojamų žodžių vienaskaitos vietininko formos yra trumpinamos: galvoj (galvoje), mažoj (mažoje). Tarmėje gyvas vadinamasis vidaus einamasis vietininkas, pvz.: važiuoja miškan, nieka burnon nejima, vandenin inlake (į vandenį įlėkė). Kai kurios jų dažnos ir Igno Šeiniaus raštuose, pvz.: seni numykė nustebusiu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Mama atvežė in dėdę Juozą Kaimynėliuosin.

           Širvintiškių žodyne yra nemaža žodžių, kurie plačiau ar siauriau žinomi rytų aukštaičiams: atšlaimas (kiemas), grinčia (troba), pūnė (tvartas), busilas (gandras). Mes turime ir retų frazeologizmų: Akys stovi stulpu (neima miegas). Nueiti dzindrom – (nesisekti, nueiti perniek); kiškio bezdalas (nenaudingas daiktas ar dalykas), niekniekis; prikaisti kailį (įkliūti); lydekų prigaudyti (būti sulytam), kešenė džiova serga (nėra pinigų).

             Nemažą įtaką širvintiškių žodynui padarė slavų kalbos, ypač lenkų kalba, iš kurių pateko tokie žodžiai: dienykas (gyvulių aptvaras), zvanai (varpai) nepadabna (nepanašu), drenas (prastas), kamenyčia (mūrinis pastatas), škadyti (kenkti), pravotis (ginčytis), klodnikas (šaltibarščiai) ir kt.

          Musninkiečiai, čiobiškiečiai, kernaviškiai nevartoja įvardžiuotinių būdvardžių. Viena kita forma pasitaiko tik tam tikruose posakiuose, pvz., an tiesiųjų – kilometras, vietų pavadinimuose: Ilgoja pieva. Čiobiškio, Kernavės apylinkėse vietoj daugiskaitos vardininko anie, katrie, šitie dažniausiai vartojamos formos: aniej, katriej, šitiej, tiej.

 

           Paminėjau tik kelias širvintiškių patarmės ypatybes. Ir vėl norėčiau sugrįžti prie Antano Baranausko minties: „...Kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir mainos“. Nebėra senojo kaimo, jis kaskart apsivelka naują modernų rūbą, keičiasi papročiai ir tradicijos. O ir senieji kaimo išminčiai, savo gyvenimiškas istorijas porinę skambia, autentiška tarme, iškeliauja į nebūtį. Šiuolaikiniame gyvenime tarmės kinta, praranda savo ankstesnįjį atspalvį ir skambesį. Randasi naujos tarmių atmainos. Tarmės – turtas, ir šiandien suprantame, kad jas reikia išsaugoti ateities kartoms. Todėl reikia konkrečių veiksmų ir darbų.

                Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2000-aisiais Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 m. programą. Joje buvo numatyta užfiksuoti ir išsaugoti dabartinį lietuvių kalbos tarmių garsinį vaizdą, tobulinti bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos metodiką. Išleista nemažai leidinių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2010 m. spalio 8 d. nutarimu patvirtinta Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų 2011–2020 metų programa. Programos paskirtis – plėtoti ir skatinti lietuvių kalbos funkcionavimo daugiakalbėje aplinkoje, lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų kaitos ir sąveikos procesų tyrimus, užtikrinti jų rezultatų sklaidą. Tai darbai aukščiausiu lygiu.

         Ką galime padaryti mes? Tie, kurie iš tikrųjų manome, jog tarmes svarbu išsaugoti, puoselėti, populiarinti – pedagogai, etninės kultūros specialistai, etnografai, kultūros darbuotojai ir visi šviesuoliai – turėtume susitelkti, bendradarbiauti, ieškoti įvairių formų ir būdų, kaip gyvai, išradingai, kūrybingai pasibelsti į kiekvieno širdį ir atlikti darbą šiandienai ir ateities kartoms.

 

Rima Nainienė

Dokumentų valdymo ir vietinio ūkio skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)

 

 Literatūra:

Markevičienė Ž., Markevičius V., Markevičius A. Širvintiškių tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.

Morkūnas K. Lietuvos valsčiai. Širvintos. Vilnius: Versmė, 2000, 593–598.

Informaciją atnaujino: Laura Kirtiklienė,
Informacija atnaujinta: 2012.12.14 15:45

RENGINIAI

Rajono vadovų ir jų pavaduotojų darbotvarkės

Visuomenė visuomenei

 
© 2011  Sprendimas: Fresh Media  Naudojama EasyWeb 3.2 sistema